Ar reikia Lietuvoje kurti valstybinį banką?

Kai kalbame apie bankų sistemą Lietuvoje, visi žino, kad ji labai koncentruota, trys bankai yra užėmę didžiąją dalį bankininkystės paslaugų rinkos. Tai reiškia, kad nėra konkurencijos ir kad bankai turi galimybę diktuoti savo paslaugų teikimo sąlygas – kainą, prieinamumą ir pan. Jei kalbėtume apie privačius asmenis, tas problemas atspindi būsto paskolų palūkanos, grynųjų pinigų prieinamumas per bankomatų tinklą ir nenumaldomai augantys, nepaisant įspūdingų bankų pelnų, administravimo mokesčiai. Tai ir mokėjimo kortelių aptarnavimas, ir naudojimasis banko sąskaitomis, ir aibė kitų. Čia viena problemos pusė, yra ir kita. Ji svarbi ne tik vienam ar kitam juridiniam asmeniui, bet ir visos valstybės mastu. Kalbu apie smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimą, kuris per pastarąjį dešimtmetį vis mažėjo, o palūkanos augo. Kitaip tariant, tie verslai, kurie kuria prekes ir paslaugas, darbo vietas, kurie veikia regionuose, negali augti taip, kaip galėtų. Tik todėl, kad bankai aiškina nenorintys prisiimti papildomų rizikų. Arba tas rizikas įvertina tokiomis palūkanomis, kad tampa nebeįmanoma imti tokių paskolų, jeigu nors kiek logiškai mąstai, nes jų nesugebėsi grąžinti.

Tad tokie ekonomikos sektoriai, kurių bankai bijo, nenori imtis rizikos arba reikalauja didelių palūkanų – turiu mintyje smulkų ir vidutinį verslą, žemės ūkį, įvairius atsinaujinančios energetikos, „žaliojo kelio“ įgyvendinimo projektus – lieka be finansinių išteklių, be pinigų. Dėl šios priežasties daugelis šalių Europoje turi valstybinius plėtros bankus, kurie užtikrina tokį finansavimą – žinoma, rinkos sąlygomis, bet padoriomis. Kai kuriais atvejais tokiam finansavimui suteikiama ir valstybės garantija, jeigu tai yra socialiai svarbios sritys arba projektai. Arba finansuoja juos su sumažintomis palūkanomis, be perteklinio pelno, kurį, kaip matome, dabar susirenka bankai. Artimiausia tokio valstybinio plėtros banko koncepcijai yra INVEGA, Nacionalinė plėtros įstaiga „Investicijų ir verslo garantijos“. Kol kas ji neturi planų imtis mažmeninės bankininkystės, bet apie tai būtų galima pakalbėti vėliau. Dabar būtų svarbiausia sutarti, kad INVEGOS pagrindu atsirastų valstybinis plėtros bankas, kuris užtikrintų ekonomikai reikalingą finansinę kraujotaką.

Lietuvoje veikia daug kredito unijų, vadinamųjų mažesnių bankų, kurie gyventojams ir įmonėms teikia lygiai tokias pačias mažmeninės bankininkystės paslaugas, kaip ir komerciniai bankai. O paslaugų įkainiai daug geresni, lankstesni, priimtinesni mūsų klientams. Tarkime, už terminuotus indėlius

gali būti siūlomos didesnės palūkanos nei bankuose. Klientų lėšų saugumas kredito unijose toks pat, kaip ir bankuose – juridinių ir fizinių asmenų indėliai iki 100 tūkst. eurų yra apdrausti VšĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Taigi, nereikia nei kurti naujo valstybinio banko, nei ieškoti kitų užsienio bankų, kad jie, atėję į Lietuvą, neva, pakeis situaciją mūsų bankininkystės paslaugų sektoriuje. Viskas, ko reikia – tai pamatyti ir išnaudoti kredito unijų teikiamas bankininkystės galimybes bei potencialą. Kodėl mūsų politikai tų galimybių nemato? Mano manymu, problemos esmė ta, kad iš tiesų ir įmonėms, ir gyventojams trūksta žinių apie kredito unijų veiklą. Mūsų kredito unijos gali drąsiai konkuruoti su didžiaisiais bankais, teikdamos tas pačias paslaugas klientams patrauklesnėmis sąlygomis. Stambiųjų komercinių bankų klientai mato, kad bankų apetitas, siekiant vis didesnių pelnų, nenumaldomai auga, kad paslaugų įkainiai, nepaaiškinant kodėl, vis didėja. Tai padeda kredito unijoms aktyvinti savo veiklą, siekiant didesnio finansinių paslaugų žinomumo ir prieinamumo gyventojams bei įmonėms. Tuo tarpu politinių iniciatyvų, kurios padėtų stiprinti kredito unijas, jų vaidmenį Lietuvos finansinių paslaugų sektoriuje bei didintų jame konkurenciją, nematome. Kiek mes patys padarome, tiek ir turime. Dar daugiau: politikai vėl grįžta prie valstybinio komercinio banko steigimo idėjos. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip tokia finansinė institucija būtų suderinama su rinkos ekonomika, ar jie bent bandė atlikti kaštų ir naudos analizę, kokio masto mokesčių mokėtojų išlaidos būtų reikalingos, kad toks valstybinis bankas užimtų bent mažiausią finansų rinkos dalį ir sudarytų bent minimalią konkurenciją jau veikiančiomis komercinėms įstaigoms? Akivaizdu, kad viskas ir vėl būtų daroma mokesčių mokėtojų sąskaita. Kredito unijos Lietuvoje gali sukurti realią konkurenciją visiems bankams minimaliais kaštais, o ne joks užsienio ar valstybinis bankas.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas