Ant kazokinių kadagių (lot. Juniperus sabina ) ir kai kurių kitų introdukuotų kadagių stiebų bei jaunų šakelių kartais galima pamatyti oranžiškai rausvų drebutinių pūslelių. Tai grybas kriaušinė gleivėtrūdė. Būtent kazokinis kadagys, svetimžemis augalas, yra šio invazinio grybo tarpinis šeimininkas. Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ši liga žinoma jau ne vieną amžių. Su kadagiais ji pateko ir į kitas šalis, 1932 m. aptikta Šiaurės Amerikoje.

Pavasarį, ypač – lietingu oru, šių grybų sporomis apsikrečia kriaušių lapai. Vidurvasary ar vasaros pabaigoje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalios, gelsvai oranžinės, centre smulkiais juodais taškeliais nubertos dėmės. Vėliau jų pakraščiai pasidaro tamsiai raudoni. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietose, kartais ir ant jaunų ūglių bei vaisių, atsiranda oranžinių, iškilių spuogelių telkiniai. Juose formuojasi sporos ir rudenį jomis apkrečiami kadagiai. Jos žiemoja gyvuose kadagio audiniuose. Pavasarį ant kadagių ūglių subrendusios sporos, pernešamos vėjo, vėl apkrečia kriaušes. Skirtingų šaltinių teigimu, vaismedžiai apsikrečia nuo 300 m iki 6 km spinduliu, tai priklauso ir nuo vietovės ypatumų.

Kadagiams gleivėtrūdė didelės žalos nepadaro, tačiau sergančios kriaušės prastai dera, veda nekokybiškus vaisius. Didesnę žalą šis grybas gali padaryti iš kadagių formuojamiems bonsams. Sustorėjimai židinio vietoje gali darkyti bonso išvaizdą, o vienintelis problemos sprendimo būdas gali būti šakos pašalinimas.

Kriaušes patartina purkšti fungicidais keletą kartų per metus (prieš ir po žydėjimo, taip pat birželio pabaigoje–liepos mėnesį). Derėtų apipurkšti ir greta augančius kadagius. Nukritusius kriaušių lapus būtina sugrėbti ir sudeginti.

Pradėti kriaušių ir kadagių purškimą reikėtų prieš vegetaciją (naudoti vario preparatus, pvz., „Čempioną“), kai yra daugiau nei 5 laipsniai šilumos ir sausa. Nepakenktų nupurkšti visus vaismedžius – tai labai gera grybinių ir bakterinių ligų profilaktika. Vėliau purškiama 4–6 kartus: prieš žydėjimą – žaliojo kūgio tarpsnyje, po žydėjimo ir vėliau – kas 2 savaites (tiek laiko gali veikti purškalo apsauga), esant šiltiems ir drėgniems orams. Jei ilgiau nusistovi sausi orai, o vaismedžiai išgenėti teisingai (gerai apšviečiami ir vėdinami vainikai),  purkšti galima rečiau.  Labai veiksmingas yra purškalas „Elektorius“ (5–10 g į 10 l vandens). Purkšti reikėtų tokiu laiku, kad bent 4 val. po to nelytų. Šis preparatas veiksmingas ir esant žemesnei oro temperatūrai. Veikimo laikotarpis – 20 dienų po purškimo. „Elektoriumi“ reikėtų purkšti ne daugiau kaip keturis kartus per sezoną, todėl, pavyzdžiui,  purškiant trečią ir šeštą kartą galima naudoti sisteminį fungicidą „Score“.

Jei medis aukštas, purkšti galima ir įsilipus, tik labai svarbu tai padaryti kokybiškai – purškalu turi būti padengti visi vaismedžio lapai.