Purvynas – ne bėda

Kai per patį pavasario polaidį pajudėjome link Daniliškių kaimo, kurio viensėdyje bitininkas laiko dalį savo bičių šeimų, buvo akivaizdu, kad Gojaus gatve pavadintu kaimo keliuku galėtų pravažiuoti tik kareivių tanketės. Mums pasisekė, kad ištvermingasis Algio folksvagenas šiaip ne taip įveikė „gatvės“ pliurzoje slypinčias duobes. „Dažnai tokiu metų laiku einu pėsčias. Kam rizikuoti? Visur tokie keliai, nors ši vietovė jau priskirta Vilniui. Nuo Skaidiškių, kur gyvenu, šis 26 šeimų bitynas yra arčiausiai, tik 30 kilometrų, kiti šeši – dar toliau. Iš viso žiemoti buvau palikęs 170 šeimų. Taigi, nori nenori tokį ūkį turėdamas privalai suktis“, – linksmai klampodamas per purvyną pasakojo vyriškis. Pasak jo, prastas kelias – ne bėda, blogai, kad benzino kainos kyla lyg ant mielių. Tenka žmonėms aiškinti, kodėl ne tik pienas, duona, bet ir medus brangsta. „Prie namų laikantiems bites medaus savikaina mažesnė, o tokiems, kaip aš, ir sunkiau, ir brangiau bitininkauti“, – sakė pašnekovas.

Atsakinga už bičių girdymą

Pasitikti netikėtų svečių iš medinės trobos išėjo Veronika Stankevič. Šiame krašte gimusi ir augusi garbaus amžiaus moteris džiaugiasi galėdama būti naudinga. Anot bitininko, jei sodyboje kas nors gyvena, daug ramiau palikti bites. Turintieji negerų ketinimų žino, kad gali būti pastebėti, todėl aplenks bityną. O Veronikai taip pat yra ką veikti. Arti niekur nėra vandens telkinių, todėl ji nuo ankstyvo pavasario rūpinasi, kad bitelės būtų pagirdytos. Darbas paprastas: reikia stebėti, kad vandeniui skirta talpa visada būtų pilna, o jei vandens jau nėra, atnešti iš šulinio. Bitininkas, suprantama, skolingas nelieka. Ko jau ko, o medaus Veronikai pirkti nereikia.

„Ne pas kiekvieną bitėms gerai. Nežinau, kaip paaiškinti, bet būna, kad lyg viskas ir gerai, bet bityno rezultatai prasti. Spėju, kad bitės tarsi jaučia, ar mėgsta sodybos šeimininkas jas, ar tik šiaip ne taip pakenčia, – atviravo Algis. – Veronika biteles myli. Nėra dienos, kad pro langą nepažvelgtų į bityną. O kai žydi senos obelys ir visos šakos dūzgia, ateina į sodą paklausyti ir pažiūrėti.“

Naudingi atradimai

Visi bitininko A.Mikalopio aviliai – ant platformos. Jis tikina, kad taip patogiau dirbti ir jam, ir bitėms. Medų kopinėja nedideliame namelyje, kuris taip pat ant platformos. Tad pilnų korių niekur toli nereikia nešti. „Vienintelė problema ta, kad stipresnis vėjas atskridusias su nešuliu bites nupučia žemėn. Tad šiais metais padarysiu tinklelius prie kiekvieno avilio. Savotiškus nuožulnius šlaitus, ant kurių nutūpusios bitės užropotų iki lakos“, – pasakojo bitininkas. Vyras parodė paties sumeistrautus lakų dangčius. Jie padaryti taip, kad sezono pradžioje perkabinti atliktų lakų funkciją: mat laikant bites ant platformų eglės šakomis lakų nėra kaip pridengti, o žiemą zylės tik ir taikosi pasmaguriauti bitėmis. Lakos plyšio plotį bitininkas reguliuoja taip pat paties pasidaryta duraliuminio užtvarėle, kuri lengvai patraukiama į šoną tiek, kiek tuo metu reikia. „Vasarą tą juostelę visai išimu, nes labai svarbu, kad būtų kuo geresnė avilio ventiliacija, o ankstyvą pavasarį palieku mažą tarpą, nes reikia saugoti avilio viduje esančią šilumą“, – patirtimi dalijosi jis. Tokios detalės, anot jo, ne bitininkui – smulkmenos, o prižiūrinčiam bites – vertingi atradimai, nes padeda sutaupyti laiko ir jėgų.

Ypatingi rėmeliai

A.Mikalopio giminėje bitininkystės patirtis perduodama iš kartos į kartą. „Savo bityną kurti pradėjau prieš 25 metus. Pirmas šešias bičių šeimas padovanojo tėvas. 1987 m. baigiau Kauno Mičiurino technikumą ir įgijau bitininko technologo specialybę. Gaila, bet dabar Lietuvoje tokios specialybės nėra kur įgyti, – sakė pašnekovas. – Man studijų žinios praverčia iki šiol. Daug ką darau kitaip nei įprasta daugumai bitininkų.“ Pasak jo, daug greičiau ir patogiau dirbti nenaudojant skirtukų, kurie dedami tarp rėmų. A.Mikalopis gali apsieiti be jų, nes pasigamino korių rėmus su peteliais, kurie susiglaudžia taip, kad tarp jų nebereikia dėti medinių juostelių. Virš korių dedamos tik medinės lubelės. Bitės tarp korių laisvai juda, o bitininkui nuimti lubeles daug paprasčiau ir greičiau nei plonus rėmų skirtukus, kuriuos bitės būna tvirtai pripikiavusios.

Audeklo virš korių dėti jis nepataria, nes pabandęs pastebėjo, kad tai bitėms nepatinka.

Vaško plokšteles Algis darosi pats ir tik iš savo bičių vaško. Platformas, jei reikia, sūnaus padedamas, pasigamina taip pat pats. Ką jau bekalbėti apie staliaus įgūdžių reikalaujančius darbus... Pasak jo, jei nemoki meistrauti, neužsiimk bitininkyste.

Saulius Papievis