Paieška

2014-12-18 15:00

Prasminga Šv. Benedikto gimnazijos kelionė

Ruslano Kondratjevo nuotr.

Ruslano Kondratjevo nuotr.

Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos pastatas yra laivo formos. Tarsi tikras laivas jis turi keturias bures – raudoną, geltoną, žalią ir mėlyną. Gimnazijos bendruomenė tiki, kad Dievas globoja šio laivo kelionę per gyvenimą. „Dieve, duok, kad visi šio laivo keleiviai būtų laimingi“, – sakė mokyklos vadovas Vytautas Bigaila.

Katalikiškos mokyklos gimimas

1991 m. gegužės 2 d. Alytaus dekanato kunigai, vidurinių mokyklų direktoriai ir Alytaus miesto savivaldybės taryba nusprendė, kad mieste reikia įkurti katalikišką pradžios mokyklą. Tai buvo pirmoji švieselė po ilgus metus trukusios ateizmo eros, naikinusios tikėjimą. Abejingų ar abejonančiųjų šiuo klausimu nebuvo. Tų pat metų gegužės 8 d. Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Juozas Žemaitis MIC palaimino katalikų mokyklos kertinį akmenį.

Alytaus miesto ir aplinkinių kaimų, miestelių gyventojai džiaugėsi naujoviška mokykla ir mielai į ją leido sūnus, dukras. Pirmas direktorius kunigas Artūras Kazlauskas rūpestingai globojo kiekvieną mokinį, vedė jį į Dievo ir dvasinės šviesos pasaulį.

2002 m. mokyklai pradėjo vadovauti patyręs pedagogas Vytautas Bigaila, kuris nemažai metų skyrė Baltarusijoje įkurtai lietuviškai Pelesos vidurinei mokyklai, žengusiai pirmus žingsnius. Jis įgyvendino ilgus metus gyvavusią šio krašto žmonių svajonę mokyti vaikus lietuviškoje mokykloje. V.Bigaila sukūrė darnią mokyklos pedagogų ir tėvų bendruomenę. Susiklosčius aplinkybėms, pedagogas grįžo į Alytų. Čia jo laukė sunkus darbas – padėti pagrindus pirmam mieste katalikų švietimo židiniui.

Kartu su pavaduotoja ugdymui Terese Langiene, puikių mokytojų būriu, švietimo skyriumi, kunigais, Vilkaviškio vyskupija ir visais geros valios žmonėmis V.Bigaila ėmėsi sunkios užduoties – pirmiausia atvesti mokyklą į gimnazijos erdvę. Tai padaryti pavyko. Kaip prisimena V.Bigaila, kunigo Artūro Kazlausko padėti pagrindai buvo tvirti, juos reikėjo tik saugoti, ugdyti jaunuolį, branginantį Lietuvos valstybę, savo ateitį siejantį su Katalikų bažnyčia ir tėviške.

Šv. Benedikto idėjų pėdomis

1998 m. Alytaus katalikiška mokyklai buvo suteiktas Šv. Benedikto vardas. Kai kurie žmonės abejojo, ar tikslinga šio šventojo vardu vadinti mokyklą, juk iš Italijos kilęs šventasis gyveno 480–547 m., o tai – gili senovė... Tačiau „krikštas“ įvyko. Ir nuo pirmųjų dienų šioje mokykloje siekta mokinius vesti būtent šv. Benedikto pėdomis. Šv. Benediktas skatino vienuolius ne tik būti svetingus, dvasiškai turtingus, bet ir globoti vargšus, mokyti jaunimą amatų, daug dėmesio skirti švietimui. Vienuoliams patikėtas jaunų vyrų auklėjimas tapo viduramžių švietimo sistemos pagrindu. Šv. Benediktas yra Europos globėjas, laikomas jos kultūros, švietimo ir amatų pradininku.

Mokyklos vadovams Švietimo ir mokslo ministerijos programas teko derinti su Vilkaviškio vyskupijos kurijos nuostatomis, jas papildyti, vykdyti ir rodyti  gyvą pavyzdį. Direktorius per pokalbį su „Valstiečių laikraščio“ žurnalistais ne kartą priminė, kad net patyrusio laivo kapitono žygis nebus sėkmingas, jei jis neturės ištikimų pagalbininkų, pavyzdžiui, tokių kaip Teresė Langienė, sukaupusi didžiulę patirtį ir gebanti dalykų mokymą derinti su dvasiniu. „Kiekvienas pedagogas mūsų gimnazijoje turi būti išminties ir įžvalgumo sėjėjas, geras žmogus. Mokytojas turi „ištrinti“ iš mokinių ydas: piktumą, pavydą, nedorą. Ir dar pradinuko širdyje atidaryti vartus į amžinąsias vertybes, skleidžiančias gėrį ir džiaugsmą, jas saugoti giliai širdyje, kad gyvenimo negandos jų neišblukintų, nepaliktų vietos blogiems poelgiams“, – sakė V.Bigaila.

Šviesios nuotaikos laukas

Alytuje teko išgirsti daug šviesių atsiliepimų apie katalikų gimnaziją. Pasak paprastų žmonių, jos gimnazistus visur atskirsi: bažnyčioje, gatvėje, autobuse. Jie neabejingi sunkiai einančiai močiutei ar paliegusiam seneliui autobuse. O viena gydytoja pasakojo, kad mokykloje globojamas sergantis vaikas. „Išgyvendinome patyčias, išmokėme gerbti kiekvieną gimnazistą. Vienintelis mokytojų siekis – sukurti šviesios nuotaikos aplinką, kurioje ugdytinis galėtų be įtampos mokytis, kurti“, – pasakojo direktorius.

Šviesią nuotaiką padeda kurti Šv. Benedikto ateitininkų kuopa. Pagrindiniai jos programos reikalavimai – tolerancija, tikėjimas, meilė, viltis, taip pat Jėzaus Kristaus priesakas „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“.

Gimnazijoje veikia maironiečių, valančiukų būreliai ir tradicinių vertybių puoselėtojų sambūris „Spindulys“, kurių nariai ir yra mokytojų pagalbininkai, diegiant dorą, teisingumą, ginant gimnazijos garbę.

Vertrbinio ugdymo programa – gimnazijos kelias, kurį kasmet aptaria mokyklos bendruomenė, o šią programą dekretu tvirtina Vilkaviškio vyskupijos vyskupas. Ji derinama ir su Nacionaline katalikiškų mokyklų asociacijos taryba. Gana trumpame dokumente yra visos vertybinio ugdymo nuostatos, atskleidžiančios gimnazijos bendruomenės sielovados tikslus ir kryptis. Vyksta įtemptas kasdienis mokymasis, dvasiniai susitikimai su mokiniais po pamokų ir šeštadieniais gimnazijoje ar išvykose. Gimnazistai daug keliauja, susitinka su žmonėmis.

Tiesos paieškos

Mokinių diskusijos, pokalbiai įvairiausiomis ir opiausiomis gyvenimo temomis – įprasti ir labai svarbūs. Mūsų viešnagės dieną dar buvo gyvos diskusijos apie gimnazijoje sambūrio „Spindulys“ surengtą literatūrinę popietę, skirtą Salomėjos Nėries 110-osioms gimimo metinėms paminėti. Renginys pavadintas Salomėjos Nėries žodžiais „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?“ Renginyje dalyvavo gimnazistai ir svečiai: Vilniaus universiteto literatūrologė Viktorija Daujotytė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Irena Leščinskienė padėjo gimnazistams suprasti didžiosios mūsų poetės Salomėjos Nėries kūrybos ir gyvenimo kelią.

Neįmanoma aprėpti sudėtingo gimnazijos gyvenimo. Tai – ne davatkų akademija, kaip bandoma teigti, o įstaiga, kurioje puikiai jaučiasi gimnazistai, niekad nebijantys peržengti katalikiško švietimo židinio slenksčio. Juos pasitinka Dievo šviesa ir geri mokytojų veidai. Jaunuolių ne mažėja, o daugėja“, – sakė V.Bigaila. Palinkėjome, kad ir ateityje nestigtų vaikų, norinčių tvirtinti tikėjimą ir sėti gėrį Žemėje.

Švenčių ir renginių prasmė

Atmosfera gimnazijoje mūsų viešnagės dieną buvo iškilminga. Viešpaties gailestingumo koplyčia, kurioje vyksta šventos mišios, buvo papuošta. Gimnazistai gyveno advento nuotaikomis – mandagūs, draugiški, mielai kalbėjosi su svečiais. Tvyrojo Kalėdų laukimas. „Kalėdų rytą pražys saulė...“ – sakė ketvirtos klasės gimnazistas. Pirmokai, antrokai taip pat džiaugėsi artėjančiomis šventėmis, pasakojo, ką sumanė padaryti tą nepaprastą naktį. Vieni žadėjo išgirsti, ką šneka jų augintiniai, kiti planavo lankyti vienišus žmones, apsilankyti ligoninėse. „Išmokau eilėraštį „Kalėdų naktis“, – pasigyrė mergaitė ir padeklamavo Alfonso Žėruolio eilėraštį, kuriuo ketina pradžiuginti susėdusiuosius prie Kūčių.

Adventas – susitaikymo ir gerumo metas – gimnazistams nepaprastai svarbus. Laukimas, svajos...

Geri mokytojų ir mokinių veidai spindėjo džiugesiu. Ir klausimas „Ar nestreikuojate?“ ištirpo nejučia. V.Bigaila prisipažino, jog švietimo sistemoje yra bėdų, bet adventas – ne metas sėti pyktį ir reikalauti to, ko neįmanoma padaryti. Prisiminė darbo metus Baltarusijoje, Pelesoje gyvenančius lietuvius ir to krašto žmonių skausmą, mirus lietuvių kunigui...

Gimnazijoje visada pažymimos šventės. O kiek gerumo mokinių sielose įtvirtina advento ir gavėnios rekolekcijos. Kūčių vakarienės vyks ir klasėse, joms gimnazistai jau pasiruošė.

Vardas:*

El. paštas:
Komentaras:*

Švietimas/Kultūra

Informacija kasdien

Kainos