Lietuva bus užsienio atliekų deginimo placdarmu

Mečislovas Zasčiurinskas, 

Seimo narys, Darbo partijos narys

Valdančiųjų politikų slapčia planuojamas užsienio šiukšlių deginimas Lietuvoje yra siaubinga žinia kiekvienam žmogui. Ar tikrai mūsų Tėvynė, turi tapti svetimų šiukšlių deginimo stotimi? Jokiu būdu. Baisiausia, kad atliekų įvežimas iš svetur yra planuojamas patylomis valdininkų kabinetuose. Paprasti žmonės apie tai nieko nežino. Tai yra nusikaltimas, kuriam būtina kuo skubiau užkirsti kelią. Jau pusę metų dedu pastangas, kad valdžios ir, matyt, kai kurių verslininkų sąmokslas Lietuvą paversti svetimų šiukšlių deginimo sostine būtų paskelbtas viešai ir pristatytas visuomenei. Iš pradžių – išvyti ir jaunus ir vyresnius iš Lietuvos, sudaryti „erdvę“ ir vežti Europos šiukšles!

Lietuva yra demokratinė šalis. Sprendimą turi priimti žmonės, o ne saujelė biurokratų. Juk šiandien Lietuva net su savo atliekomis nesugeba tinkamai susitvarkyti. Tad kaip galima planuoti dar ir svetimų šiukšlių įvežimą? Ši istorija kelia įtarimų, kad valdantieji politikai turi nuo žmonių slepiamų, galbūt piniginių, susitarimų su kai kuriais verslininkais. Kokia lengva ranka, be jokių konkursų, laiminami šimtus milijonų kainuojantys atliekų deginimo fabrikai. Melo karuselė turi būti sustabdyta. Štai, kad ir Kauno pavyzdys. Čia atliekų fabriką planuojanti bendrovė „Fortum Heat Lietuva“ delsė pristatyti projektą, ketinamas kūrenti šiukšles vadino biokuru. Vėliau kauniečiai išgirdo, kad bus deginamos išrūšiuotos atliekos. Dar vėliau spaudoje buvo teigiama, kad Lietuvoje planuojamos jėgainės bus panašios į Švedijoje veikiančią elektrinę, kurioje deginamos nerūšiuotos atliekos. Dabar gi kurpiami įstatymai, kurie leis atsivežti užsienio šiukšles. Tai yra skandalas, kuriam laikas garsiai pasakyti „stop“!

Be rūšiavimo atliekų deginimas neprotingas

Rimantas Sinkevičius ,

Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos narys

Tai kas tinkama perdirbimui, reikia perdirbti į kitus antrinius produktus, o tas kas netinka perdirbti, turi būti saugiai talpinama į sąvartynus. Didžiąją taršos dalį gauname, kada deginame įvairios paskirties plastikus, kurie savyje turi ne tik anglies, vandenilio, bet ir kitų cheminių elementų – įvairių dažiklių ir panašiai. Jų deginimas yra labiausiai taršus iš visų kitų, rūšiuoti galimų, komponentų. Nerūšiuotų atliekų deginimas yra toli gražu ne pažangiausios technologijos bruožas ir ne žmogaus veiklos proto viršūnė. Pasisakau prieš šiukšlių importą. Esu chemikas, tad žinau, kad bet kurio degimo proceso metu neišvengsime tam tikrų teršalų kiekio išmetimo į aplinką. Norint, kad teršalų kiekis būtų minimalus, prie deginimo fabrikų reiktų statyti brangią valymo įrangą. O tai kels šilumos kainą. Jei vis dėl to Lietuva rinksis degių atliekų deginimo kelią, manyčiau, nereiktų prisiimti atsakomybės deginti užsienines šiukšles. Deginti galima ir biologinį kurą, kurio daug mūsų miškuose, laukuose.